Taigi, ruduo jau oficialiai čia. Abiem kojom. Nors kartais nesinori apie tai galvoti. Juk vasaros aidai dar atrodo tokie be galo tikri, kad jų paprasčiausiai nenorime paleisti. O jei jau galvoti apie rudenį, tai apie tą ryškų ir sodrų, numargintą nostalgiškų saulėlydžių, ilgų pasivaikščiojimų, lengvų paltukų ir šiltų šypsenų. Bet dažnai lietuviško rudens realybė pasirodo esanti šiek tiek kitokia ir vietoje spalvotų medžio lapų gauname šaltį, vėją, lietų ir debesuotą padangę. Taip, tai irgi savotiškai gražu, bet dažniau tiesiog slegia.
Tokiomis rudens dienomis norisi likti lovoje ir niekur neiti. Gerti mėtų arbatą ir žiūrėti filmus. Arba susisukti į pledą kaip į kokį kokoną ir spoksoti į tašką sienoje. Bet likti lovoje negali, todėl palieki savo jaukų kampelį ir eini. Norėtųsi kažkaip susirinkti visus tuos jaukumo trupinius ir visada nešiotis su savimi. Labai gerai, kad turime seną gerą draugę, vardu Mada, kuri net sunkiausiomis akimirkomis ištiesia pagalbos ranką.
Tikiu, kad drabužiai turi didžiulę galią padėti pasijusti geriau. Bent šiek tiek. O kartais net labai. Todėl šio įrašo derinys ir yra įkvėptas tų niūrių rudens rytų, kai nesinori lipti „iš pižamos“ ir funkcionuoti. Kartais pakanka įšokti į patogias kelnes, užsimesti jaukų ir didelį paltuką, apsiauti mylimiausius kedus ir diena po truputį tampa daug mielesnė.
