Elektroninės rinkodaros specialistei Ramunei Tumasonytei technologiniai pokyčiai neatrodo baisūs. Priešingai – moteris domisi platformų kaita, mados ir laisvalaikio reklama, turi paskyras ir reiškiasi kone visuose socialiniuose tinkluose. Ir tai jai puikiai sekasi! Turinio agentūros įkūrėją asmeninėje „Instagram“ paskyroje seka 38 tūkstančių žmonių. Regis, Ramunė – tikra profesionalė ir kinkytis socialines medijas jai nėra iššūkis.
Tačiau kaip tai padaryti man, tau ar bet kuriam, norinčiam sukaupti solidų sekėjų ratą? Kokios tos auksinės taisyklės, skelbiant įrašus socialiniuose tinkluose, kad būtum pastebėtas? Su Ramune jaukiai sėdame kavos puodeliui ir kalbame apie savo internetines tapatybes.
Ką manai apie asmeninio įvaizdžio formavimą socialinėse medijose? Kam jo reikia?
Manau, kad neišvengiamai žmonės, kurie neturi „Facebook“ ar „Instagram“ paskyrų, savo įvaizdį kuria. Nors jie sako, kad tai neįdomu ir nereikalinga, bet kai kažkas ima jų ieškoti „Facebook“ ir neranda, tam tikras įspūdis irgi formuojamas.
Aš pati turiu savo įmonę, esu ieškojusi darbuotojų, tad gavusi CV juk einu ir googlinu – noriu sužinoti, ką tas žmogus veikė anksčiau, kaip jis atrodo, apie ką jis kalba, kas jam įdomu. Kai nerandu šio žmogaus kažkuriame iš socialinių tinklų, dažniausiai pagalvoju, kad jis kažką slepia, yra užsiregistravęs slapyvardžiu. Tai nebūtinai yra blogai, bet parodo, kad žmogus kažko saugosi, prisibijo ir nenori parodyti.
Skaičiau vieną straipsnį apie tai, kad pastaraisiais metais bendravimas internete (ne tik socialinėse medijose, bet ir forumuose) yra labai suaktyvėjęs, tai tampa tarsi gyvenimo dalimi. Jeigu nori apie save kažką paslėpti, yra daug lengviau tai daryti į internetą išmetant per daug turinio, nei visai nekomentuoti, neturėti paskyrų ir panašiai. Aš su tuo visiškai sutinku. Kai mažiau reiškiesi, sukeli daugiau klausimų.
Lyginant su tuo laiku, kai pradėjai užsiimti marketingu, dabar tu daugiau ar mažiau post‘ini?
Paauglystėje, kai atsirado patys pirmieji „chatai“, forumai, bendraudavau ten, bet labai specifinėmis temomis. Apie muziką, savanorystę – viską, kas man tuomet buvo įdomu. Vėliau išvažiavau studijuoti: patekau į „Facebook“ 2008-aisiais metais, nes susipažinau su daug tarptautinių žmonių. Prieš tai dar buvo www.one.lt, žinoma. Galiu sakyti, kad praėjau visą socialinės medijos raidą.
Manau, kad daugiau posti‘iname ne todėl, kad žmonės pasikeitė, bet todėl, kad atsirado daugiau įrankių ir dabar galime juos pasirinkti, naudoti kelis. Iš principo internete viskas vyksta taip, kaip ir gyvenime – juk visi bendraujame ir socializuojamės. Mums visada būna įdomu, kaip gyvena kaimynai. Tik dabar paties „kaimyno“ supratimas prasiplėtė iki kaimyninių šalių ir panašiai.
Bet būdami socialinėse medijose dabar stengiamės jose kažkaip atrodyti…
Taip, kai kurie žmonės tikrai supranta ir sąmoningai bando apgalvoti į priekį: kaip tai atrodys bendroje jų veikloje, ar tai yra vientisa, ar jie iškomunikuoja tas pačias vertybes. O kiti tai daro nesąmoningai, bet jie irgi kuria tam tikrą savo įvaizdį.
Kaip atrodo tavo įvaizdžio socialinėse medijose kūrimo rutina?
Didžiausią auditoriją turiu „Instagram“ paskyroje, tad dažniausiai komunikuoju vizualiai. Tas formatas šiek tiek riboja, nes komunikuojant nuotraukomis ir trumpais vaizdo įrašais, turi labai momentinę žinutę. Šiuo būdu yra lengviau eksperimentuoti – vieną dieną kelti vienokią nuotrauką, su šaltesnėmis spalvomis, kitą – su šiltesnėmis. Tai irgi komunikuoja skirtingas vertybes, veikia žmones, atspalviai turi didelę įtaką. Taip pat „Instagram“ nereikia didelių investicijų – savaitę ruoštis ir rašyti straipsnio.
Tikriausiai turiu visus įmanomus socialinius tinklus, nes mano darbas – juos stebėti ir išmanyti. Bet įsitraukimas į kiekvieną jų nėra toks didelis. Vizualinės žinutės reikalauja mažiau laiko, tad, manau, tie socialiniai tinklai, kuriuose karaliauja vizualumas, tik plėsis.
Kokias dažniausias asmeninio įvaizdžio kūrimo soc. medijose klaidas darome?
Pati dažniausia klaida – žmonės komunikuoja labai skirtingomis temomis: ir apie darbą, ir apie savaitgalio saldumynus. Reikia vienos pagrindinės temos, kurioje būtų kalbama tik, tarkime, apie programuotojo specialybę. Tokiu atveju minėtieji saldumynai gali būti panaudoti darbo kontekste, kad „ir programuotojui reikia atgauti jėgas darbams“, ar panašiai.
Nėra klaida dalintis įvairiais dalykais. Klaida – jų neįpinti į tą pačią temą, skelbti žinutes impulsyviai ir neapgalvotai. Skaitytojai, kurie pamato tokią žinutę, kuri iškrito iš konteksto, neturi laiko galvoti, kuo tai susiję ir kam jiems to reikia.
O kaip strateguoti pačiam?
Dažniausiai sąmoningai, kai manęs, kaip didelį sekėjų skaičių turinčio asmens, klausia, kaip ką daryti, ką kalbėti, kaip dažnai skelbti žinutes, sakau – testuokite, nes turite suprasti, kad su savo „Instagram“ paskyra aktyviai dirbu dvejus metus. Kas veikia mano auditorijai, neveiks jūsiškei. Kas man veikė prieš dvejus metus, jums jau nebeveiks dabar. Tiesiog testuokite ir gilinkitės į savo auditoriją patys. Gryninkitės, apie ką norite kalbėti ir su kokiu žodžių junginiu norite, kad jus asocijuotų, o tada kalbėkite ir darykite viską, kas būtų su tuo susiję. Jei tiesiog kopijuosite tai, ką kažkas jau darė – jums tikrai nepavyks.
Atkreipkite dėmesį, kad visuose jūsų skelbiamuose įrašuose būtų turinio. Dažnai, ką žmonės skelbia, būna tiesiog gražu. „Tiesiog gražaus“ neužtenka – reikia duoti naudą žiūrovui. Ar tai būtų patarimas, apžvalga ar kritinė nuomonė. Taip pat leiskite žinoti, kodėl ta jūsų nuomone reikia pasitikėti – informuokite, ar dirbote prie kažkokio projekto, ar svarbaus įtakingo žmogaus, ar baigėte kažkokius mokslus, kažką sukūrėte, nuveikėte. Kitaip žmogus klaus, kodėl tu man pasakoji, ką aš turiu daryti – juk pats geriau žinau. Tai ypač aktualu mados blogerėms – juk skaitytojai patys internete susiranda, kas dabar madinga ir kokios naujausių kolekcijų tendencijos. Turite pagrįsti, kodėl reikia tikėti jūsų nuomone.
Dar vienas patarimas – neklausti draugų nuomonės. Ši grupė – visiškai neobjektyvi ir netikslinė. Draugai ir kolegos bendrauja su jumis dėl kitų priežasčių, jie nėra jūsų potencialūs sekėjai. O Siūlau tiesiog išmesti turinį į internetą ir žiūrėti, kaip reaguoja auditorija, atmetus draugų laikus ir komentarus. Draugai visada palaiko, jie kartais negali tau pasakyti kritikos, nes jie žino tavo pomėgius, tam tikrų tavo veiksmų kontekstą. Visa kita auditorija nežino, ką tu esi nuveikęs, kur dirbęs ir kur keliavęs, todėl kiekvieną tavo žinutę vertina visai kitaip.
Šiuo atžvilgiu pati turiu karčios patirties: įprastai keldavau „Instagram“ žinutes neplanuotai, porą kartų į savaitę. Ir vieną dieną pradėjau testuoti, kelti žinutes kiekvieną dieną. Tuo metu tai buvo kažkas vau, o mano draugai ėmė vadinti mane spammer‘e, didelė dalis draugų nustojo mane sekti. Natūralu, kad kai kurie draugai domisi visai skirtingais dalykais ir mano dažnai skelbiama informacija jiems yra neaktuali. Nori ar nenori, priimi asmeniškai, bet nereikėtų stengtis visiems įtikti. Kai atkrito mano draugų auditorija, pastebėjau, kad labai pradėjo augti mano sekėjų ratas. Tad reikėtų nepasiduoti pirminiam nusivylimui ir toliau bandyti, ieškoti.
Kai apsisprendi, kaip formuoji savo įvaizdį, tu stengiesi išsiskirti iš pilkos masės. Tad apsispręsdamas, kad formuoji save kažkuria linkme, tu pats išstumi save iš minios. Natūralu, kad su savo tema būsi įdomus ne visiems. Siūlyčiau neišsigąsti, nes tai – pirmas šaltas dušas. Jei kažkokia auditorija ar tam tikra grupė pradeda tave kritikuoti, atkreipia dėmesį – tai reiškia, kad pradėjai kurti savo įvaizdį ir aplinka tave jau identifikuoja kaip kažkokios industrijos atstovą. Jei į tave nereaguoja – tu visiems patinki. Kitaip tariant, neturi identiteto ir nesi svarbus.
Nuotraukų autorė: Gabijola Photography
