Pravėrus Rūdninkų knygyno duris jus pasitiks ne tik vinilinių plokštelių garsai, naujų knygų kvapas, bet ir žavios garbanės Rūtos Šetikaitės šypsena. Knygynas jau švyti Kalėdų nuotaikomis, tad apie šventes ir kalbėsime su Rūta – kokias knygas rinktis dovanoms? Kokios knygos – žiemiškiausios ir jaukiausios? „Įsivaizduojate, kiek daug magiškų akimirkų padovanojate viename knygos tomelyje?“ mūsų klausia Rūta, o mes vaikštinėjame tarp knygų lentynų ir dairomės šventinių dovanų šeimai, draugėms ir svarbiausia – sau.
Ar skiriasi skaitytojų įpročiai žiemą ir vasarą?
Manau, šiokios tokios tendencijos vyrauja tiek suaugusiųjų, tiek vaikų knygų lentynose.
Vasaromis juk dažniausiai skaitome keliaudami, gulėdami prie ežero ar kaime lankydami senelius. Dėl to ir literatūra – atitinkama: norisi lengvesnių, smagesnių, įkvepiančių, nuo žemės lengvai kilstelinčių istorijų. Tai ir kelionių knygos, trumpi apsakymai, komiški, detektyviniai romanai, kulinarinė literatūra. Šaltuoju sezonu dažniausiai daugiau laiko praleidžiame namuose, esame ramesni, gyvename švenčių laukimu. Taigi ir skaitiniai šiek tiek kitokie: imamės rimtesnės, sunkesnės, filosofinės literatūros – įvairių laiko patikrintų klasikinių autorių romanų, biografijų, analitinių knygų. Na, manau, abiejų sezonų bendras paieškų vardiklis – nustebimas. Turbūt visi menui – nesvarbu, ar tai literatūra, ar muzika, ar teatras – iškeliame šią užduotį – mus nustebinti, parodyti kažką nauja, įkvėpti.
Kalbant apie mažųjų skaitytojų pasirinkimus, šaltuoju sezonu, pasirodo, geriau nei pūkinės antklodės ir kakavos šildo pasakos. Atėjus žiemai, pasakų knygos yra turbūt pačios perkamiausios – jos puikiai tinka lėtesniam, tamsesniam, švenčių lūkuriavimo laikui.
Kodėl knyga gali būti puiki dovana Kalėdoms?
Literatūra mus įkvepia, moko gražesnio, doresnio gyvenimo, priverčia susimąstyti, kartais tiesiog paima už pakarpos ir pakrato, kad praregėtume. Juk į rankas imame knygą ne tik paprasčiausiai norėdami smagiai ir turiningai praleisti laiką, bet ir ieškodami atsakymų į mus neraminančius, slegiančius klausimus. Ir labai dažnai knygos į juos mums atsako. Na, ar bent jau nukreipia teisingu keliu.
Dovanodami savo artimiesiems knygas, dovanojate jiems sustabdytą laiką. Knygos išplėšia mus iš kasdienio rutinos rato, perkelia į kitą laiką, leidžia pabūti su savimi.
Kokios knygos geriausiai tinka dovanoms?
Visų pirma, knyga turi tikti žmogui, kuriam ketinate ją dovanoti. Pagalvokite, kas jam patinka, kas teikia didžiausią džiaugsmą, ko jam trūksta. Galbūt jūsų artimasis turi rašytoją, dėl kurio tiesiog kraustosi iš proto? Tuomet pats laikas pasidomėti, gal išleista nauja jo knyga, arba pamėginti gauti retą, jau seniai pasibaigusio tiražo egzempliorių. O galbūt jis visai neseniai grįžo iš fantastiškos kelionės po Italiją ir nesustodamas čiauška apie šalies grožį? Padovanokite jam knygą apie šią šalį, jos tradicijas, virtuvę. Nuolat skubantiems, paskendusiems darbuose draugams, kurie galbūt visai neturi laiko vakarais ramiai prisėsti prie ilgo romano, galite pasiūlyti filosofinių pasakojimų, istorijų rinkinius, įkvepiančių žymių žmonių citatų knygeles – juk kartais net vienas sakinys gali priversti susimąstyti ir pradėti gyventi bei elgtis gražiau.
Manau, kad su itin artimais žmonėmis reikėtų nebijoti pasidalinti tokia literatūra, kuri labai patinka mums patiems – tai tarsi savotiškas atsivėrimas, kvietimas išgyventi mūsų taip dievinamą knygą kartu.
Ar dažnas pirkėjas knygą perka dovanai?
Tikrai taip. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Man atrodo, jog knygos dovanojimas yra savotiškas ritualas – renkame literatūrą, taikome ją prie žmogaus, dovanojame jam kunkuliuojantį ir galbūt jį visai pakeisiantį turinį. Juk kai kurios knygos tiesiog įsėda į gyvenimus, moko mus naujai pažvelgti į buitį, aplinką, žmones, nupūsti dulkes, išgryninti spindesį, išvėdinti priplėkusį orą. Knygos duoda mums galimybę būti išradingesniais. Įsivaizduojate, kiek daug magiškų akimirkų padovanojate viename knygos tomelyje?
Ar atsimeni, kaip pamilai knygas? Kaip prasidėjo tavo pažintis su jomis?
Mano draugystė su knygomis prasidėjo išties labai seniai, dar vaikystėje. Galima sakyti, kad augau su knygomis, pasakomis ir poezija. Vėliau šis santykis pakeitė pavidalą, persikėlė į Vilniaus universitetą, kur studijavau komunikacijos mokslus – leidybą. Ten prasidėjo gilesnis pažinimas tiek teorine prasme, tiek praktine. O Rūdninkų knygyne dirbu jau ketveri metai. Tai išties neeilinė vieta, suteikusi man galimybę ne tik giliau pažinti literatūrą, bet ir jos platinimą, pardavimą.
Kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?
Sunku išskirti vieną vienintelę iš galybės perskaitytų, tačiau šiuo metu, manau, garbingą pirmąją vietą vis dėlto skirčiau Kęstučio Navako laiškų ir eilėraščių rinkiniui „Lorelei“. Deja, šios knygos, išleistos 2013 m. „Kitų knygų“ leidyklos, tiražas akimirksniu ištirpo, tačiau, kiek žinau, ją planuojama perleisti artimu metu.
Knygoje nepaprastai gražia, poetiška kalba siunčiami laiškai būtai ar nebūtai mylimajai. Kartu su vidinėmis dramomis, pasikibirkščiavimais, kvestionavimu, ar tai tikrai tas jausmas.
Apskritai, visi turime autorių, režisierių, kompozitorių, kuriuos tiesiog pajaučiame. Manau, kad manasis yra Kęstutis Navakas. Čia turbūt kokios nors nematomos žodinės vibracijos, kurias skaitydama atpažįstu, o paaiškinti, kas ir kaip, atrodo, negaliu.
Kokias tris knygas per gyvenimą turėtų perskaityti kiekvienas?
Tris kertines knygas išskirti taip pat sudėtinga. Tačiau ilgiau pagalvojus, trejetuką sakyčiau tokį: Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ (visų septynių tomų perskaityti gal ir nepavyks, tačiau pamėginti bent jau pradėti – tikrai verta), Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“ bei Gabrielio Garcia Marqueso „Šimtas metų vienatvės“. Šis trejetas – ilgos, viso gyvenimo knygos, reikalaujančios lėto skaitymo, tų anksčiau minėtų akimirkų susistabdymų.
Į kokias knygų naujienas rekomenduotum atkreipti dėmesį?
Viena gražiausių naujienų – leidyklos „Versus aureus“ parengta knyga „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“. Joje – (ne)formalūs pokalbiai su Prezidentu, parodantys V. Adamkų iš visai kitos, mums nepažįstamos, „žmogiškosios“, jautriosios pusės.
Taip pat vis dar negaliu atsigėrėti Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (leidykla „Kitos knygos“), atverianti negirdėtas miesto istorijas. Ją perskaitę, Vilniaus gatvėmis vaikščiosite jau visai kitaip!
Be to, mane nepaprastai sužavėjo dvi visai neseniai pasirodžiusios knygos vaikams – tai leidyklos „Tikra knyga“ išleista „Tautiška giesmė“, beprotiškai žaismingai aiškinanti Lietuvos himną, primarginta šmaikščiomis Linos Sasnauskaitės iliustracijomis, kurios nepaliks abejingų nei mažųjų, nei jų tėvelių. Kita neseniai pasirodžiusi knyga – dailės kritikės Monikos Krikštopaitytės „Kultūringa pelė Stasė“ (išleista „Modernaus meno centro“), mažiesiems pasakojanti apie meno supratimą, aiškinanti, kad meną galime surasti visur.
