Vos dvidešimt vienerių Aura Skulskytė jau yra žinoma mados fotografė bei mados prekinio ženklo „Sassy Sisters“ bendraįkūrėja. Nuo pat pirmosios pokalbio minutės supratau, kad ši istorija bus įkvepianti ir nekasdienė – Aura jaučia, tiki, keliauja, išbando naujus dalykus ir svarbiausia – niekuomet nesustoja.
Vieną pirmųjų snieguotų šio rudens pavakarių su A. Skulskyte susėdame arbatai ir nuoširdžiam pokalbiui.
Kaip įsisukai į mados fotografijos pasaulį?
Tiek mados fotografija, tiek ir fotografija apskritai, į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Tai buvo hobis, kurį dariau šalia kitų dalykų ir per daug nespaudžiau savęs – fotografavau tiesiog viską: renginius, asmenines fotosesijas. Pastarosios tuo metu man patikdavo labiausiai. Ilgainiui renginiai ir šventės atsisijojo, pradėjau daugiau pati rašyti dizaineriams ir prekiniams ženklams: „Man patinka, ką jūs darote. Būtų smagu padaryti ką nors kartu“.
Ar Lietuvoje yra mados fotografų, kuriuos seki? Pasisemi iš jų įkvėpimo?
Aš nesu linkusi aklai sekti kieno nors stilių. Idėjas aš gvildenu iš atmosferinių dalykų, skirtingų sričių – susimetu viską į vieną naują paveikslą. Bet negaliu teigti, kad kiti fotografai mane kažkaip įkvepia. Tai jau yra kažkieno kito stilius ir jeigu tau fotografas labai patinka, tikriausiai pradėsi jį kopijuoti, o man tai nėra priimtina. Naują paveikslą bandau susikurti iš skirtingų šaltinių.
Kokie jie gali būti?
Daugiausia skirtingos meno sritys, jos labai sąveikauja tarpusavyje. Užsiimu ir šokiu, jis su manimi tiek pat metų, kiek fotografija. Šokis ir muzika seka mane visur – net nežinau, kaip gyvenimas vyktų be jų, nes nuolat turiu muzikos takelį viskam, kas vyksta.
Jei leidžia aplinka, muzikos klausausi ir fotosesijos metu. Kai fotografuoju įsijungiu techno, nes turiu turėti kažkokios energijos, reikia, kad kažkas vis kurtų židinį. Fotosesijos metu smegenyse vyksta nuolatinis darbas ir muzika palaiko energiją. Šiaip labiau mėgstu švelnesnę elektroninę muziką, R‘n‘B, švelnius vokalus, žemus bosus. Skirtingiems momentams – skirtinga muzika.
Kokių dar turi specialių būdų, užsiėmimų, kuriais skatini savo kūrybingumą?
Tai meno sritys, kuriomis užsiimu ir domiuosi. Kai fotografuoji, tave įkvepia muzika, ji įkvepia šokiui, šokis įkvepia filmavimui, filmavimas – fotografijai. Visos sritys sąveikauja, tad gerai neužsidaryti vienoje srityje ir kartais išbandyti visiškai naują – fiziką ar astronomiją. Jose gali įkvėpti dalykai, kurių visiškai nesitiki.
Anksčiau aš pati praleisdavau daug galimybių, įvykių, parodų, nes nerasdavau, su kuo ten dalyvauti. Reikia nebijoti būti vienam, nueiti ir gauti naujų potyrių. Negalima užblokuoti savęs vien dėl to, kad nerandi su kuo veikti dalykų, kurie tau būtų įdomūs. Viską gali padaryti pats – nepraleiskite progų.
Fotografuodama žmones stengiesi atskleisti tikrąjį jų veidą, o gal sukurti jiems naują tapatybę?
Būna labai skirtingai, skirstyčiau tokias fotosesijas į tris skiltis. Asmeninėse fotosesijose asmeniškumą sukuria pats žmogus – turi savo manieras, kurios yra ryškios ir gražios, bet pranyksta, kai pozuoja. Išnaudoju daug kadrų, kol pagaunu tą jo manierą tarp vienos pozos ir kitos pozos. Tenka gaudyti tą manierą, tą žmogų, kurį jis bando paslėpti. Jis dingsta, nes pozuoja ir nori kitaip save pateikti.
Antrasis variantas – kai stengiesi sukurti asmenį pagal tai, kaip jis pats tave įkvepia. Parodyti tai, ko jis nebeparodo. Taip dažnai būna su modeliais, kurie jau yra atidirbę savo pozas, žino, kaip tiksliai save sustatyti. Tuomet įdomu jį pastatyti į naują poziciją. Kartais tarp mūsų vyksta tarsi kova, nes žmogus nori grįžti į savo patogiąją poziciją.
Įvaizdinėse fotosesijose, atvirkščiai, žmogaus nebėra – jis tampa drobė, kuriai pridedi makiažą, plaukus, tam tikrą vietą, įvaizdį, stilių. Ten nebėra asmens, juo kuriamas naujas paveikslas – nebėra asmenybės.
Kaip pati rengiesi darbui fotosesijoje? Kokią avalynę dėvi?
Anksčiau rengdavausi fotosesijai visiškai bet kaip, nes fotosesijos metu mėgstu visur gulinėti. Jeigu apsirengi gražiau, turi galvoti, kad išsitepliosi kelnes – aš nenoriu apie tai galvoti ir tiesiog išsiteplioju, griūnu, darau, fotografuoju. Tam geriausiai tinka paprasti sportbačiai. Bet paskutinėje fotosesijoje, kurioje buvau, pasipuošiau gražiau ir užsidėjau štai šiuos batus, su kuriais aš ir dabar – iš „Deichmann“.
Koks yra tavo pačios darytas mėgstamiausias kadras?
Vieno tikrai neturiu. Galbūt yra tam tikri kadrai, kurie būna tie natūralūs, kai pavyksta užfiksuoti tikrąsias žmogaus manieras. Tie kadrai yra reti: stengiesi, bandai, o vis nepavyksta – jie vis bando praslysti pro šalį. Ir kai pagauni jį, supranti, kad viskas buvo gerai – ir laikas, ir šviesa – visa harmonija. Paplekšnoji sau per petį ir žinai, kad čia vienas tų kadrų.
Kaip manai, kuo autoportretas skiriasi nuo selfie?
Manau, kad niekuo. Kaip fotografė turėčiau atsakyti, kad skiriasi, bet aš manau, kad nesiskiria. Jie abu siunčia tik tą žinutę, kurią tu nori. Net jeigu darai autoportretą ir sakai „Na va, aš būsiu natūrali“, tu vis tiek darai taip, kad parodytum, kaip atrodo tau. Tavo nuoširdų portretą gali padaryti tik kažkas kitas.
Esi sukūrusi ir savo prekinį ženklą „Sassy Sisters“. Gali papasakoti plačiau?
Taip, sukūrėme jį su sese, dabar jam bus pusė metų. Abi jau seniai turėjome mintį, kad norime daryti kažką su rūbais, mada, bet tas mintis kiekviena laikėmės sau. Ir tuomet vasarį ar kovą pradėjome kalbėti: „Reikia padaryti tai“.
Tuo pat metu mano aplinkoje pradėjo trūkti atviros ir jaukios visuomenės. Pastebėjau, kad viešojoje erdvėje daug žymių žmonių, kurie siunčia neigiamas žinutes, kurstančias netoleranciją ir dar didesnę atskirtį skirtingose platformose, ne tik mados rinkoje. Norėjosi veikėjo ar bendruomenės, kuri kurtų kitokią aplinką ir siųstų žinutę visiems, ypač jauniems žmonėms. Jei matai blogą pavyzdį, juo ir seki, tad nusprendėme sujungti dvi koncepcijas – drabužių ir dėl tolerantiškos bendruomenės. Tada ir pradėjome kurti drabužius, kurie yra atviri visiems ir tinka visiems. Tokių, kurie siunčia teigiamą žinutę tiek rasės, tiek seksualumo, tiek kūno įvaizdžio klausimais.
Netrukus paleisime antrą „Sassy Sisters“ kolekciją. Joje rūbą ras tiek tas, kuris nori išsišokti gatvėje, tiek ir tas, kuris nori patogiai jaustis ir nebūtinai reikšti save per išvaizdą.
Ir pabaigai – ką patartum pradedančiajam fotografui?
Sakyčiau, kad nespaustų savęs – nedaryti to dėl pinigų, populiarumo ar todėl, kad kažkas nori, jog tu tai darytum. Negalvoti, kad nufotografavus iš karto gausis žiauriai gerai. Kai taip mąstai, visas procesas tampa alinantis ir prarandi malonumą. Man atrodo, jei savęs nespaudi, tobulėji daug lengviau.
Nuotraukų autorė: Aura Skulskytė