Skubėjimas. Jis yra visur, visose gyvenimo veiklose. Tačiau labiausiai jis būdingas tada, kai esame jauni.
Juk kiekvienas save atsimena, kai stovėdavo prie veidrodžio su savo tėvelio ar mamytės per dideliais drabužiais ir batais. Aš stovėdavau su šešiolika sijonų, kad tik bendras vaizdas atrodytų kuo „pūstesnis“.
Kaip dabar atsimenu tą pirmąjį kartą, kai pasidažiau akis (aišku, mano makiažas labiau tiko vakarui, bet tada atrodė, kad pats tas). Ir kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, Mamytė nusprendė pasižiūrėti, kodėl aš taip ilgai neišeinu iš namų. Ah, tos Mamytės su savo nuojautomis… Taip, ji ir vėl buvo teisi, nes rado mane sėdinčią virtuvėje. Kadangi „šiek tiek“ užtrukau, kol pasidažiau, pavėlavau į autobusą, todėl, vadovaudamasi savo jauna galvele, kito autobuso nusprendžiau tyliai palaukti namuose. Ir palaukti ne bet kaip, o su savo proginiu makiažu ir svarbiausia – akiniais nuo saulės. „Tikrai“ jokio įtarimo nesukeldama, lyg niekur nieko sėdėjau namuose su akiniais nuo saulės, kad nesimatytų mano padažytų akių. Viskas baigėsi tuo, kad pavėlavau ir į dar vėlesnį autobusą, nes turėjau nusivalyti savo „labai dieninį“ makiažą.
Tada man atrodė, kad Mamytė nieko nesupranta, kad visos dažosi, o aš būsiu ta liurbė, kuri į mokyklą eina nepasidažiusi. Dabar, kai pagalvoju, kaip aš džiaugiuosi, kad ji man neleido. Pasirodo, kad ne aš liurbė, o tos jaunos, dvylikos ar trylikos metų merginos, kurios į mokyklą eidavo su nauju „veidu“ ir mini sijonėliais. Ir būtent dabar, kai jos jau suaugo, jos nebesidažo. Tai jau nebeįdomu. Lygiai taip pat nebenešioja aukštakulnių, nes jau „atsinešiojo“. Tačiau viskam savas laikas, tiesa?
Bet yra dar ir kitas tipas žmonių – suaugusieji , kurie jaučiasi labai jauni. Per daug jauni. Aš kalbu apie tam tikrus drabužių modelius ar batus. Taip – madinga, taip – gražu, bet tikrai „ne pagal amžių“. Ne vieną kartą esu mačiusi, kai mama su dukra praktiškai vienodai apsirengusios. Faina, kai mama yra jaunatviška ir stilinga. Tačiau kai ji turi mini sijonų daugiau už dukrą… Juk tavąjį jaunatviškumą diktuoja ne sijono ilgis, o būdo savybės.
Kaip gerai, kad šiandien prekybos centruose yra tokia gausa rūbų, kosmetikos, avalynės, patenkinančios kiekvieną. Kaip gerai, kad šiandien vis daugiau žmonių rengiasi skoningai, bet tuo pačiu savęs nesuvaržo. Kas kartą praėjus pro drabužių ir avalynės parduotuves, mano akys džiaugiasi dėl tokios stilių įvairovės. Spalvos, modeliai, skirtingos faktūros – jokio „fabriko“ sindromo.
Todėl nebūkite tokios, kaip „kitos“ mergaitės iš jūsų klasės. Nebūkite tokios, kaip „kitos“, jaunesnės jūsų draugės, kurios bando sugrąžinti laiką atgal. Būkite savimi, nes dabar tam pats geriausias metas.
