Turbūt nerastumėme tokio žmogaus, kuris atsistojęs prieš veidrodį sakytų: „kaip nerealiai aš atrodau, koks aš gražus, kokia nuostabi mano figūra… Esu tiesiog tobulas.“ Dažnai net ir mūsų akiai puikiai atrodantis žmogus randa savyje prie ko prikibti. Su tokiais dalykais savo stiliaus konsultacijų veikloje susiduriu kone kasdien.
Pavyzdžiui, pas mane atvyksta graži moteris, kuriai turime parinkti keletą stiliaus derinių. Tik juos pamačiusi moteris pradeda diktuoti savo monologą, arba tiksliau – sąrašą kompleksų. Jis prasideda nuo to, kaip jos tokia didelė „sėdynė“ tilps į pieštukinį sijoną, kaip ji su tokia palaidine „gąsdins“ žmones savo „baisomis“ ir storomis rankomis…. Kai galiausiai supranti, kad pasiklausius šio monologo, žmogui belieka tik sėdėti namuose, palindus po antklode.
Tačiau šis monologas tęsiasi tol, kol neįkalbini pamėginti pasimatuoti. Tik pabandyti. Tada rezultatas nustebina. Juk mes kiekvienas esame pripratę prie tam tikrų modelių, tam tikrų spalvų, kurios, anot mūsų, tiko prieš dešimt metų, tai, vadinasi, tinka ir dabar.
Bet tai netiesa. Žinau, nes ir pati taip anksčiau maniau. Juk mes keičiamės. Ir aš turiu minty ne tik išorinį pokytį. Svarbiausia, kad mes keičiamės ir augame kaip asmenybės. Todėl tai, ką mes avime ar rengiamės, turi šiek tiek keistis kartu su mumis.
Manau, kad šiais laikais reikia nebijoti stilistinių konsultacijų. Ne, jos neišsijuokia iš žmogaus turimo stiliaus. Jos parodo platesnes galimybes, įvairesnius spalvų bei modelių derinius, kurie jau seniai turėjo būti pamiršti. Arba atvirkščiai – kas yra madinga šiomis dienomis, jums gali ir visiškai netikti. Todėl kartais reikia tiesiog patarimo. Kaip iš senų laikų kažkokios televizinės laidos, kur galėdavai skambinti pagalbos draugui. Na, o jeigu tokio nėra, aš ir mano „Style Support“ komanda esame pasirengę padėti.
Kad visi šie pamąstymai neskambėtų kaip reklama, norėčiau pasidalinti ir savo kompleksų rinkiniu. Ir tai jau tikrai yra visas RINKINYS. Pavyzdžiui, aš nenešioju labai trumpų suknelių ir sijonų. Kur jau aš su savo tokiomis storomis, arba kaip mano močiutė pasakytų – „drūktomis“ kojomis. Be to, kai mane rengia fotosesijai ar filmavimui, visada siūlo užsidėti palaidinę trumpomis rankovėmis. Galbūt juokaujate… Vietoje tvirtų rankų ar raumenų, pas mane yra „sparnai“, kurie keistai juda. Tad stengiuosi visada pridengti juos švarkeliu ar megztuku. Ir visai nesvarbu, kad lauke dvidešimt penki laipsniai šilumos (gal giliai širdyje tikiuosi, kad „sparnus“ išprakaituosiu J). Vos nepamiršau aptemptų ir dar šviesių kelnių. Jos – mano tabu. Na nebent būtų juodos, nes juoda spalva „lieknina“, kitu atveju tai tikrai ne man.
Tačiau pastaruoju metu vis dažniau atsimenu vieną stilistės atsakymą į mano kompleksus. „Palauk, Indre, kada, jeigu ne dabar, tu nešiosi trumpą suknelę? Aptemptas kelnes? Kai tau bus septyniasdešimt penkeri? Tada bus geriau?“
Po šių jos žodžių mintyse iškilo Indrės portretas, kai jai septyniasdešimt… Ir tikrai pagalvojau: kada, jeigu ne dabar? Žinoma, viskas turi būti proto ribose, tačiau reikia nebijoti užsidėti aukštakulnius arba sportbačius ir kartu su jais – laisvės pojūtį. Reikia išmokti pamilti save. Džiaugtis gyvenimu. Jį gyventi čia ir dabar.
Daugelis gyvena praeitimi: prisimindami, kokie jauni buvo gražūs, kaip kadaise viskas tiko. Arba ateitimi: „na, dabar pasilaikysiu dietų ir tilpsiu į tą suknutę, užsimaukšlinsiu aptemptas baltas kelnes…“ O tai kur dabartis? Jos ir nebelieka.
Tad siūlau padaryti taip, kaip aš – imti ir mylėti gyvenimą. Mėginti nugalėti savo kompleksus. Nes tai padarius supranti, kad ir gyvenimas myli tave.
Sėkmės, aš tikiu tavimi.
Nuotraukų autorius – Andrius Zienius.