Sakalas Čumačenko – žmogus, kuris nušvinta kalbėdamas apie poeziją. „LRT Opus“ laidų vedėjas, muzikantas jaunas ir stilingas kūrėjas, kurio asmeninis įvaizdis, pasak jo paties – kuriamas „tik dėl savęs“. Išskirtiniai rūbai, šukuosena, auskarai Sakalą išskiria iš minios bei, kaip pats teigia, kartais gyvenime „suteikia daugiau galimybių“. Tiesa, neigiamų išskirtinės išvaizdos pasekmių, pasak Sakalo – „lygiai tiek pat, kiek teigiamų“. Kokios jos?
Apie stilių, kūrybą bei gyvenimišką lyriką vieną saulėtą popietę kalbame tiesiog sėdėdami ant žolės Bernardinų sode.
Ar menininko, muzikanto išvaizda gali jam atverti kelius?
Tai gali apskritai gyvenime pagelbėti. Kad ir kokia tai būtų liūdna tiesa, bet tai yra tiesa – mes esame grožio ir vaizdo padarai.
Gyvenime esu tikrai daugiau sulaukęs galimybių dėl to, kaip aš atrodau. Tomis akimirkomis man buvo liūdna ir dažnai aš tai nutylėdavau. Gal „nutylėti“ skamba labai liūdnai: nebuvo taip liūdna, aš tiesiog nepasakydavau, kas akivaizdu.
Galima kalbėti ir apie neigiamas išvaizdos pasekmes. Jų yra lygiai tiek pat, kiek teigiamų. Kiek sulauki dėl išvaizdos gero, tiek ir blogo. Išskirtinė išvaizda – įgimtas grožis ar rūbai, kuriais paryškini savo kažkurias savybes – turi neigiamas pasekmes, nes esi nuo kažko nusukamas dėl to, kaip atrodai. Esi nuvertinamas kaip nesubrendęs (pavyzdžiui, dėl to, kad tu kažkaip kitaip reiškiesi), gali būti vertinamas net nueinant į lytiškumus – moteriškas ar vyriškas savybes žmonės sugeba įlytinti.
Lipdamas ant scenos kaip solo atlikėjas arba su grupe „Či“, kuri savo sceninį įvaizdį?
Taip, tą įvaizdį aš tikrai turiu. Turiu savo unikalią liemenę (šypsosi). Ant scenos mes būname labiau raštuoti, einame į kažkokią keistą folk‘o pusę. Šiuo metu esame muzikinėje pauzėje, bet taip, kol lipome ant scenos, išvaizda joje skyrėsi.
Ant scenos su tais pačiais kasdieniais rūbais neliptum?
Kažkaip ne, tiesiog neišeina. Pamenu, užlipau ant scenos tais pačiais rūbais ir nejaučiau jokio atskirties taško. Tu nesijauti lyg turėtum būti kitaip. O ant scenos tu turi būti kitaip.
Tai – emocinis dalykas. Tik dėl savęs. Dėl nieko kito aš nesirengčiau kažkaip kitaip.
„LRT Opus“ dirbi ir žurnalistinį darbą, turi autorinę radijo laidą. Smagiau imti ar duoti interviu?
Smagiau man yra duoti – reikštis ir sakyti. Ir interviu aš imu rečiau, negu pats reiškiuosi žmonėms.
Stebint ir kitas tavo veiklas, neįmanoma nepastebėti meilės poezijai. Iš kur ji?
Neįsivaizduoju, kodėl aš tai myliu. Nežinau, kaip tai veikia. Tai turi kažkokią magiją – nuo pat mažų dienų aš pats tuo užsiėmiau. Labai myliu poeziją ne vien dėl to, kad man patinka kitų kūryba. Tikiu, kad gal vieną dieną ir pats išdrįsiu duoti kitiems savąją.
Nuostabu, kai žmogus sugeba į tokį paprastą trumpą dalyką sudėti viską – tai yra tikrasis stebuklas. Galiu sakinių sakinius pilti apie meilę, bet kai tu gali dviem posmais pasakyti viską apie ją – tai yra tobula.
Turi savo mėgstamiausią eilėraštį?
Jau nebe! Jų per daug – prieš dvi dienas turėjau vieną, dar prieš dvi – kitą. Vis keičiasi ir keičiasi, vis atrandu. Paskutinis mano atradimas – Bložės eilės apie naktį. Įgarsinau jį patį paskutinį – jis fantastiškas. Bet štai atradau dar vieną, kito poeto, pavadinimu „Aš taip velniškai pasiilgau meilės“.
Kai kalbi, tavo žodžiuose gausu „bardiškos“ melancholijos. Ar ji ir yra įkvėpimo šaltinis tavo kūrybai?
Mano kūryba gimsta iš visai kitų plotmių – ji ateina iš chaoso. Dažniausiai aš kuriu iš nerimo, sudėtingumo, kažkokios kančios. Tiesą sakant, iš ramybės niekada nieko nesukūriau. Vieną kartą, kai buvo kažkas tokio ramaus, tokia pilnatvė, ramybė ir džiaugsmas, aš joje nesukuriu nieko – aš renkuosi joje tiesiog pabūti ramiai, nes ji tokia reta.
Jei tavo gyvenimas būtų viena daina, kaip ji skambėtų?
Geras, labai šaunus klausimas. Norėčiau žinoti atsakymą. Nežinau, kaip skambėtų daina, bet žinau, koks tai būtų eilėraštis. Tai Tomo Venclovos išverstos Bodlero eilės – labai labai ilgos, bet pabaigoje esantys du posmai yra fantastiški. Mielai pasidaryčiau tatuiruotę iš jų. Skamba štai taip:
Kelk inkarą, Mirtie, senasis kapitone!
Apkarto šie krantai! Kelk inkarą, Mirtie!
Vanduo lyg rašalas, bet prieš akis – kelionė,
Dangus lyg rašalas, bet Širdyje – žvaigždė.
Nežmogiška aistra užtvenkia mūsų kraują.
Įkaitink sąmonę! Pripilk nuodų taurėn!
Pirmyn į Nežinią, kur mūsų laukia nauja,
Vis viena ar Dangaus, ar Pragaro gelmėn!
Čia yra mano gyvenimas, kol kas. Viskas yra žiauriai laikina – vieną dieną tu gali būti absoliutus pesimistas, kitą – optimistas. Visam gyvenimui – niekada neturėsi vienos dainos.
