Tiesą pasakius, ruošiantis rašyti šį blogo įrašą, galvoje sukosi visai kita tema. Tačiau taip jau gyvenime nutiko, kad visai neseniai įstojau į trisdešimtmečių klubą. Galbūt tokie įvykiai iš tikrųjų lemia ir tam tikrus pasikeitimus, tad šia proga rašau apie stiliaus taisykles, kurias mes patys gyvenime susikuriame ir jomis vadovaujamės. Jeigu iki šiol manėte, kad jokiomis griežtomis taisyklėmis savęs neribojate, po šio įrašo gali pradėti atrodyti kitaip.
Aš iki šiol galvojau, kad taisyklės nesikeičia… Žinoma, jas galima šiek tiek koreguoti, bet tikrai nepakeisti. Ir būtent tas jubiliejus lėmė kažkokį nušvitimą. Juk tai mūsų sukurtos taisyklės, pritaikytos individualiai mums. Ir mes, kaip jų kūrėjos, galime jas keisti (ir jubiliejų laukti visai nebūtina).
Dar nesuprantate, apie ką aš? Na, pavyzdžiui, pasidalinsiu su jumis istorija, kuri privertė mane suprasti, kokiomis keistomis stiliaus taisyklėmis save ribojame. Aš dar nuo seno turėjau įsitikinimą, kad man patinkantį daiktą turiu įsigyti pirma arba paskutinė. Man nepriimtinas triukas, kurį dažnai taiko pardavėjos: „Oi, kaip jums tinka! Baikite, čia ne klaida, čia akcentas. Dabar VISI perka!” Liūdna, kad šis principas būdingas ne tik Gariūnų turgavietėje, bet ir šiuolaikinėse parduotuvėse.
Atsakydama tik gūžteliu pečiais: „Jūs tikrai manote, kad čia taip turi būti?“ – sakai rodydama į išsitempusias sagas ties krūtine. Na, o pardavėja tokius dalykus tik ignoruoja ir tęsia kalbą, kurios nevalia pertraukti: „Ir aš pati turiu, ir pas mane taip tempia. Beje jau liko paskutiniai, tai reiktų paskubėti“.
Ką? Aš tikrai nepirksiu to, ką jau seniai išgraibstė greičiau už mane. Ir to, ką net ši ponia, sakykime „dizainerė“, turi nusipirkusi. Juk nėra didesnes traumos, nei atvykti pasipuošus į vakarėlį, gimtadienį ar kitą šventę ir pamatyti švytinčią Moterį, kuri jaučiasi išskirtine, unikalia su tokiais PAČIAIS, pavyzdžiui, marškinėliais. Ir pastebi, kad pas pastarąją Moterį sagos tai neišsitempusios kaip pas tave.
Du smūgiai vienu metu: visų pirma, jautiesi apgauta pardavėjos, nes supranti, kad ji tą pačią kalbą žeria ir komplimentus sako visoms. Išvada: tu tikrai nesi išskirtinė. Ir antra – toji Moteris, vilkinti tokius pačius marškinėlius, labai drąsiai ir emocionaliai mosikuodama rankomis pasakoja savo nuotykius, kai tu tuo metu bijai net kvėpuoti, kad tik neištrūktų pagrindinė saga, kuri laiko visą krūtinės tūrį. Tada supranti, kad tu dar (galvoju, kaip gražiau „apipavidalinti“ šį BAISŲ žodį stora…aaa sugalvojau, labai soti moteris 
), kad tu esi dar ir labai soti moteris.
Senoji Indrė būtų išsikvietusi taksi ir važiuotų persirengti, prisidengdama arčiausiai jos stovėjusiu žmogumi. O dabartinė Indrė prieitų prie Moters su tais pačiais marškinėliais, pagirtų ją, kad turi puikų skonį, ir pasidarytų bendrą nuotrauką.
Minty turiu tai, kad gal mes tam tikras taisykles pasiskolindavome iš kitų? Gal dėl to tai, kas anksčiau atrodydavo katastrofa, dabar kelia juoką? Gal reiktų pamąstyti, ar tos mūsų taisykles tikrai mūsų? (kad ir kaip „giliai“ čia viskas skambėtų).
Noriu pasakyti, jog tai, kas madinga ir gražu – ant kiekvieno atrodo kitaip. Pavyzdžiui, visai neseniai šiame bloge pasakojau jums apie batus „prisitaikėlius“, kai ta pati batų pora gali pagerinti skirtingus derinius. Juk mes kiekvienas esame unikalus, individualus ir madinga yra tai, kas mus verčia gerai jaustis, todėl jokios taisyklės ar keisti įsitikinimai mūsų riboti neturėtų. Čia kaip su kvepalais – atrodo tas pats kvapas, bet ant kiekvieno žmogaus atsiskleidžia vis kitaip.
Dabar aš net ir turėdama tuos pačius batus, pasiūlau juos nusipirkti ir kitiems. Juk kuo daugiau laimingų, stilingų žmonių aplinkui, tuo gyventi darosi paprasčiau.
