Markas Palubenka – vienas iš tų atlikėjų, kuris Lietuvos muzikinėje scenoje pirmiausiai išsiskiria unikaliu balso tembru ir savitu muzikiniu skoniu. Kompaktinių diskų grotuve sukdama jo albumą „Puzzleman“, kaskart iš naujo tuo įsitikinu. Tačiau apsilankius Marko koncertuose, dėmesį ir akį traukia dar vienas šio atlikėjo išskirtinumas – savitas, rodos, neįpareigojantis stilius, prie kurio dažniausiai nagus būna prikišęs ne vienas stilistas ir dizaineris.
„Kiekviename karjeros etape vis pasitaikydavo kūrėjas, kuris ir atspindėdavo tą laikotarpį geriausiai. Kaip aš turėčiau atrodyti – buvo jų fantazijos vaisius“, – apie bendradarbiavimą su Lietuvos dizaineriais atviravo dainininkas. Prieš pasivaikščiojimą ir fotosesiją su Marku dar susėdame puodeliui arbatos vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių ir kalbame apie muziką, stilių ir savęs ieškojimus.
Esi vienas stilingiausių Lietuvos atlikėjų. Ar galima sakyti, kad be muzikos dar vienas tavo pomėgis yra drabužių stilius ir mada?
Ilgą laiką grodavau su tais pačiais rūbais, su kuriais dieną dirbau biure – grįžęs namo susirinkdavau daiktus ir eidavau groti, bet net nepagalvodavau, kad reikia persirengti. Mane visą laiką domino tie pamatiniai dalykai, susiję su muzika – kūriniai, kaip juos atlikti, kaip bendrauti su žiūrovais.
Stilistinis suvokimas tik vėliau atsirado galvoje. Gerai jausdavausi su tais pačiais marškiniais, batais, megztiniu ir kelnėmis. Lygiai taip pat gerai jaučiuosi ir dabar, tik ilgainiui atsirado poreikis labiau išreikšti save per rūbus. Nesakau, kad pradėjau labiau stengtis, bet gavosi taip, kad susirasdavau žmones, susijusius su mada.
Tai kas pasikeitė? Kodėl pradėjai rengtis dizainerių rūbais?
Dėl dizainerių rūbų buvo pastūmėjimas iš mano tuometinių vadybininkų. Jie visuomet sakydavo, kad tai yra labai svarbu ir aš tiesiog atsakydavau „gerai“, nes tada jau pradėjau suprasti, kad vis dėl to viskas turi būti kur kas konceptualiau, negu aš noriu ar įsivaizduoju.
Taigi, pradėjus dirbti su vadyba, atsirado įvairūs kontaktai. Dirbau su labai daug skirtingų dizainerių ir niekada neturėjau to savo skonio. Netgi muzikoje, kur aš esu labai išrankus, negalėjau jos „surišti“ su rūbais. Trūko ryžto, drąsos ar idėjų, kad aš noriu taip arba kitaip rengtis. Tik vėliau pradėjau pats domėtis ir kapstytis.
Taip pat pradėjau pažinti tuos žmones, kurie man tapo įdomūs ir aš pradėjau gilintis į jų suvokimą apie madą. Per tai aš pats natūraliai pradėjau tuo domėtis ir dabar tapau gana išrankus rūbams. Taigi, tai prasidėjo nuo kitų žmonių įtakos, o dabar, kai pažįstu daug dizainerių, stilistų ir rūbų kūrėjų – jau ir pats žinau, ko norėčiau.
Dirbi su dideliu skaičiumi kūrėjų ir dizainerių. Kurie geriausiai atspindi tavo sceninį įvaizdį?
Dirbau su Sandra Straukaite, rūbų kūrėjomis „Pure“ – Dovile Cibulskaite ir Ana Romanova, Vidmina Stasiulyte. Dabar paskutinis rūbas buvo sukurtas Kristinos Sviderskaitės. Jis buvo toks giluminis: Kristina parodė iniciatyvą jį sukurti, įsigilino į mano muziką. Ir tie rūbai, galima sakyti, atspindėjo visą mano karjerą. Su „LT identity“ taip pat bendradarbiavome, jie turėjo ypatingą požiūrį į mano muziką.
Ar pradėjai didesnį dėmesį skirti ir savo laisvalaikio stiliui, ne tik sceniniam įvaizdžiui?
Aš jam neskiriu tiek daug dėmesio. Šiuo metu esu užsiėmęs labiau šalutiniais muzikiniais projektais, nei savo muzikos kūrimu – taip, ten aš jau žinau, kaip norėsiu atrodyti. Kalbant apie kasdienį gyvenimą, kadangi ne tik groju, bet ir dirbu radijuje, vaidinu spektaklyje – tiesiog gryninuosi savo stilių. Ir suprantu, kad jis ir yra toks, kokie buvo rūbai – margas ir kartais nenuspėjamas.
Kaip atrodo tavo mėgstamiausia batų pora?
Tiesą sakant, kai dirbome su Sandra Straukaite, ji buvo man davusi tokius margus batus, kurie tikrai labai įsiminė. Dabar turiu tokius retro stiliaus „lindi-hopinius“ batus, jie man visai patinka, dėviu tik ypatingomis progomis.
Pereinant prie tavo muzikos – daugelis tavo dainų man atrodo paslaptingos ir melancholiškos. Ar tavo muzika gimsta iš liūdesio?
Ne, ji gimsta iš manęs, tarsi įvairialypio žmogaus. Tikrai jaučiu ir melancholiją, bet jaučiu ir hiperaktyvumą, pozityvumą, euforiją, palaimą. Ir kiekvienas kūrinys iš jų gali gimti lygiai taip pat kaip ir iš melancholijos.
Ir kaip atrodo pats dainos gimimo procesas?
Būna visaip, bet dažniausiai tiesiog einu gatve, galvoje skamba kažkokia melodija ir aš iš karto ją įsirašau. Tai nutinka, kai užeina tam tikra būsena. Štai tas žodis – „būsena“ – puikiai apibūdina mano kūrybą.Taigi, tarkime, turiu tą melodiją telefone ir esant kažkuriai būsenai pasiklausau jos ir sugalvoju, į ką ją paversti – į vokalinę melodiją, į elektroninį ritmą ar į gitaros skambesį.
Ar privalai būti drąsus, kad galėtum būti dainininku Lietuvoje?
Aš manau, kad turi būti drąsus, norėdamas išlikti dainininku Lietuvoje. Pradėti dainuoti ir pradėti koncertuoti yra pakankamai nesunku. Bet tai išsaugoti ir mokėti išlikti savimi, o juolab dar ir uždirbti – tai reikalauja daugiausiai drąsos.
Kur galėsime tave išgirsti šią vasarą?
Grosiu „Positivus“ festivalyje Latvijoje, taip pat ir Minske „Freaky Summer Fest, Art Picnic“ festivalyje, kuris vyksta keli kilometrai nuo prezidento A. Lukašenkos rezidencijos – tai visiškai alternatyvus festivalis. Jame daug muzikos, meno, kultūrinių veiklų. Tiesa, dar grosiu Kaune, Vytauto parke birželio 8-ą.
Ten ir susitiksime!