„Keymono“ – viena lyriškiausių bei stilingiausių šiuolaikinės elektroninės soul muzikos grupių Lietuvoje. Jau nuo seno klausantis jų „Bubble in a Trouble“, „Mumbo Jumbo“ ar „Morning“, galvoje sukdavosi miesto horizontų bei šiuolaikinio hipiško stiliaus vaizdai, o su šiemet išėjusiu „Time Capsule“ albumu – dar ir pasteliniai grafikos potėpiai. Kompaktinio disko viršelis, kurtas menininkės Akvilės Magicdust, sufleruoja, kad albume dominuoja švelnūs, bet žaismingi ritmai. O ir patys grupės nariai ant scenos visuomet lipa apsirengę taip, kaip skamba jų muzika – šiuolaikiškai, laisvai ir stilingai. Apie laisvę ant scenos, muzikoje ir spintoje, kalbuosi su Daiva, Alvydu ir Istvan.
Jūsų sceninis įvaizdis, rodos, paprastas ir neįpareigojantis, tačiau stilingas bei suderintas. Ar jam skiriate didelį dėmesį?
Istvan: Taip, tikrai skiriame ir nuolat nerimaujame, ką čia rengtis (šypsosi). Kai pradėjome groti, galvojome, kad reikia turėti uniformą: vaikinai kaip kariai, o vokalistė – diva (juokiasi). Bet keitėsi ir pati muzika, tad nusprendėme, kad reikia kitokios koncepcijos. Įvaizdis – kaip ir mūsų muzika – eklektiškas, susideda iš daug dalių. Vienam iš mūsų labiau patinka plunksnos ant galvos, kitam kokia skrybėlė.
Daiva: Dėl stiliaus diskutuojame daug, o ir nuomonės labai išsiskiria. Štai Alvydas mėgsta tas plunksnas, visaip ryškiai apsirengti, net veidą nori išsidažyti pasirodymui. Tada jau net sakome jam: „Dieve, tik šįkart nesidažyk veido“ (juokiasi).
Ką savo stiliumi nori pasakyti „Keymono“?
Istvan: Eklektiškas „mix and match“ – norime sujungti skirtingus dalykus. Lygiai taip pat darome ir muzikoje, kur sujungiame hip hop‘ą su house, džiazą su pop elementais. Galime jungti labai įvairiai, pavyzdžiui, sintezatorius prie gyvo garso. Mėgstame maišyti, jungti ir sujungti taip, kad būtų gera klausyti ir žiūrėti.
O ant scenos liptumėte su sportbačiais?
Daiva: Lipčiau. Ir lipau, daug kartų. Man patinka patogumas.
Istvan: Dar pridurčiau, kad priklauso ir nuo pačios scenos. Šį savaitgalį grojome paplūdimyje – ten visi laisvi, atsipalaidavę, su maudymosi kostiumėliais. Kitokioje scenoje bei auditorijoje būtume rengęsi kitaip.
Alvydas: Dabar paplūdimyje su kostiumais būtų buvę nepatogu ir karšta. Na ir keistai atrodytų, kai visi atsipalaidavę, o mes raudonais veidais susiveržę kaklaraiščius.
Daiva: Stiliuje atsispindi ir tos dienos nuotaika: pavyzdžiui, šiandien nenoriu dėtis aukštakulnių, noriu dėtis kelnes, nes noriu daug šokti. Kaip ir minėjau, sceninis drabužis man visų pirma turi būti patogus, nes jeigu rūbas man verš liemenį, aš negalėsiu kvėpuoti ir dainuoti. Aukštakulniai man trukdys šokiui ir įsijautimui į muziką. Rūbas neturi trukdyti.
Jūsų naujausias albumas vadinasi „Time Capsule“. Kodėl išrinkote tokį pavadinimą?
Daiva: Visų pirma, patį albumą kūrėme gana ilgai – trejus metus. Tada įrašėme patį „pagrindą“, bet trūko sukurti žodžius, struktūras, padaryti garsą. Reikėjo išblizginti. Per trejus metus tai labai išsitęsė, nes turėjome įvairių asmeninių dalykų. Ir kai galvojome albumui pavadinimą, norėjome, kad kažkas būtų susiję su laiku.
Dar turėjome tokį kaip ir pokštą. Kartais mūsų grupės nariai mėgsta pavėluoti (šypsosi). Viskas stringa, o mes sakome „išeikite už 5 minučių“, jie išeina už 40. Tai ir juokavome: „na, ar jau pavyks išeiti?“. Atsakymas būdavo, kad „užstrigau laiko kapsulėje“. Laikas nebeegzistuoja ir penkios minutės išsitęsia į keturiasdešimt (juokiasi).
Stengėtės, kad dainos albume pasakotų vientisą istoriją?
Alvydas: Stengėmės, nors nebūtinai taip nuosekliai ir pavyko. Buvo kažkuris karalius, Liudvikas XIV ar XVIII, ir kai jis pastatė Versalio rūmus su visais parkais, lankytojams pristatė dar ir gidą. Jeigu tu šiaip užeisi į Versalį, ten bus faina ir gražu, bet su gidu buvo aišku, kaip reikia praeiti visus rūmus, kad jo grožis tikrai atsiskleistų.
Mes taip sąmoningai nedarėme, bet panaši idėja buvo ir pas mus – išklausius visą albumą, išgirsti jo istoriją.
Ir kokią istoriją pasakoja ši laiko kapsulė?
Alvydas: Gana daug – nuo dainos iki dainos: vienas tekstas metafizinis, kitur apmąstymai, trečias apie meilę, kitas jau apie išsiskyrimą. Bet paties albumo bendrai mintis yra ta, kad muzika tave nukelia į kitą erdvę, kur ji išnyksta.
Dainų gimimo procesas yra grupinis darbas ar vieno idėja, ant kurios „statote“ dainą?
Alvydas: Stengiamės, kad būtų kuo daugiau grupinis. Dažniausiai ir kuriame sodyboje: visi kartu išvažiuojame, sukame tam tikrus „rifus“, kiekvienas su savo instrumentu. Tada žiūrime, kas pavyksta. Kiekvienas pajuntame euforiją, pasakome „va čia tai geras“ ir gimsta daina.
Anksčiau Jūs vadinotės „Brassbastardz“. Kodėl keitėte grupės identitetą ir pavadinimą?
Daiva: „Brassbastardz“ mūsų buvo apie dešimt žmonių: visiškai kita koncepcija, grojome gyvais instrumentais, turėjome būgnus, bosą, dūdas, klavišus. Didelė funk stiliaus grupė. Bėgant metams sunku su tiek žmonių suderinti laiką, atsiranda kitų reikalų. Po to likome tik mes, branduolys.
Kai nusprendėme pasilikti keturiese, supratome, kad muzika visai kitaip skamba – daugiau elektronikos. Anuomet pavadinimas atrodė tinkamas dūdų orkestrui, nes „brass“ yra dūdos, o „bastardz“ – tokie išsišokėliai niekšeliai. Atsinaujinus nebesijautėme nei dūdininkai, nei niekšeliai. Tam, kad pavadinimas atspindėtų mūsų dabartinę situaciją, sėdome ir surašėme pavadinimų sąrašą ir balsavome. Išrinkome šį labai vienareikšmiškai – „Keymono“. Tai raktas į vientisumą. Mūsų šūkis (juokiasi).
Kur galėsime Jus šią vasarą išgirsti?
Birželio 30 d. Londone („Richmix“), liepos 4-5 d., Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje („360 Music Mastery“), liepos 29 d. „Galapagų“ festivalyje, rugpjūčio 5 d. „Salty souls“ festivalyje Druskininkuose, rugsėjo 3 d. „Sostinės dienose“, Vilniuje.
